Įkvėpsiu pavasarinės  aksominės odos, liesdama dangaus melsvas akis,
Ir glamonėsiu veidą  aštriu it šiaurinis vėjas žvilgsniu.

Nuslinks išvargusios ir menkos sekundės Tavo kūnu,
O lūpos rytmetiniu saldumu ištars tylius žodžius.

Pasiliks tik pirštai pasinėrę į Tavų plaukų gilumą,
Švelniu mostu grąžindami žadėtą naktį.