Drebėdama man ranką reguliuos garuojanti nuo savo kūno karščio cigaretė.
Išspaustas vienas prarastas ir lygsvarą praradęs brangus lašas išgaruos pergreit.
Keistai sunku tik vieno tokio pilno lašo savo kiauroj saujoj neturėti.
Nėra kur bėgti ir klausytis — lašant skamba. Ir galbūt visai nėra kur eit.

Vis mindai tas pačias su nerimu ir drebuliu išblukintas į papades grindis.
Į vieną ir į kitą pusę bėgi – finišo nėra. Skubėjimą gal pavogei kitų žmonių...
Nenoriu skolinti trumpam, o dovanoti negaliu, matau, suprasti mane nori,
Bet tu neužsidėsi niekad mano taip rožinių tik man nuo svingo akinių.