Brenda rūkas palaukėj
Ryto marška švelnia...
Argi ryto nelaukei? –
Duonos riekės delne...
Ūkanota tolybė
Nuo kalvų pietuose
Atsiritus sužibo:
Stovi kryžium dvasia...

Sodybos pamatai seni
Atmintimi dar apsilanko:
Languotą suknią ar meni,
O diemedįį – po savo langu?
Minia jau skainioja gėles –
Ėriukai tvarte uždaryti! –
Ji vainikus nupynus neš
Ant laikino akmens mažyčio.

Aplinkui dūzgesys žiedų –
Laktas bitelės numedavo.
Vėl vysta šakos – apmaudu! –
Ir blėsta atminimas tavo.
Taki vaikystės karalystė
Eilėraščiuose nepaklysta!