Tamsą keičia šviesa,
Žiemą keičia pavasaris.
Ten, kur glūdi dvasia,
Tikrą prieglobstį rasime.
Ten gelmė nemari,
Ten būtis nematuojama.
Tad kodėl pakely
Net ir meilė aukojama?
Širdį kausto ledai,
Veidas šaltas, sustingęs...
Ar ne pats sau trukdai
Būti šiandien laimingas?
Juk būtis nemari,
O gelmė nematuojama.
Ką, mielasai, kuri?
Ką dėl to paaukoji tu?