Ir krito aštrios snaigės iš Tavo delnų, baltais pūkais pasiversdamos.
Pradingo viskas tarsi sapnas ryto šviesoje.
Ramios mintys nebelanko vienišų rankų gilioj nakty.
Ir nebeliks tų valandų, kai užsidega mana diena,
Nes aš gimiau paukšte, o krentu į žemę tiesiog tirpstančia snaige.