Aš dažnai išskaitau iš sumerktų akių
Tavo padriką žvilgsnį į kiautą.
Prisitryniau pūsles, bet kaip aidas linkiu.
Taip svarbu, kad žaizda užkariauta.

Ir iš alpstančio principo traukiu stygas,
Bet nebeskamba – kvapas lyg raugo.
Pasivyčiau prabėgančią žaizdą kol kas,
Nes tik ji mane stebintį saugo.

Stygos skamba. Ne muzika – nepanašu.
Toks būti nenoriu, bet būsiu...
Tavo padriką žvilgsnį palaistau lašu
Ir palydžiu ramiai šaltu gūsiu.