Kartais belieka žodžiai trys,
Kuriuos tari prie kapo tyliai,
Ir nors tau nieks neatsakys,
Širdis šnabždės: „Aš Tave myliu“.

Tie, kas išėjo, nesugrįš,
Jų meilės dovana Tau liko.
Ji lyg pavasario šauklys
Pulsuos virš lauko nuogo, pliko.

Pulsuos ir kvies mylėt už du
Gyvenimo kiekvieną lašą.
Nors kartais būna nesaldu,
Vis eit į priekį meilė prašo.

Vis eit, tikėt savim ir ja
Ir sielos šauksmui atsiduoti.
Juk siela spindi Tavyje
Ir prašo, kad išsivaduotum

Nuo baimės būti savimi,
Nuo nerimo ir abejonių.
Kad degtum meilės ugnimi
Ir leistumeis vidaus kelionėn

Į savo širdį, nes joje
Atrasi tyrą meilės galią.
Tegul ji žydi Tavyje,
Tegul nušviečia ji Tau kelią.
...
Kartais belieka žodžiai trys,
Kurie vis skamba tau nebyliai.
Ir nors tau nieks neatsakys,
Kartoki sau: „Aš Tave myliu.“