Kokia tyla...
Gal kad save išlydime?
Ledinis žirgas bėga, bet be pasagų –
Per gilios pusnys, kuriomis dabar seku
Pėdas...
Nenusisuk – nebūki rytdiena.
Tačiau nebūki ir išmindžiotu taku...
 
Kokia tyla...
Net sniegenos sustingusios,
Erškėčio uogos – akmeniu,
Spygliai jo – likimu...
Aš žirgą užu kamanų imu,
Žiūriu jam į akis ir ieškau laiko dingusio.
Per daug baltos.
Ramu, ramu...
 
Jau saulė taip žemai ties horizontu.
Leidžias...
Šešėliai tįsta – nematyti pabaigos...
.....................................................................
 
Žiema kaltes atleidžia savo medžiams,
Nors ir nejunta šito jie speiguos.