Oi kaip gražu būna, kai gražūs kariūnai užgriūna Gariūnus
ir sugurina aukštųjų kunigų ir rašto aiškintojų sūnus,
išvarto stalus ir kedžius, išvaiko pirklius iš šventų paviljonų,
o nešvarius pinigus plaudami paskandina Neryje.
Vakare jie įsiropščia į bokštą bažnyčios šventųjų Jonų
ir iš aukštai regėdami savo vertę bei ūkio augimą spartų,
kvatodami meta maišą eurocentų elgetoms prie Aušros vartų,               
po to trenkę į sprandą šešėliui, perlaužia jo stuburą.
Kitą dieną jau iš naftos tirščių jie sotų gyvenimą buria,
o po maldos pietų iššovę saliutą į vaškuotą dangaus mėlį,
artistiškai nukrenta į žaidimų aikštelės smėlį
ir raitosi jame lyg nekaltą vaikystę prisiminę liūtai.
 
Nesulauksit, ponai kariūnai, neatiduosiu Briuseliui savo klumpių,
kalbos su painiomis Jablonskio taisyklėmis, kurios prezidentai
su karaliais neišmoksta, miškų, laukų ir kumpių
bei tautinių šokių, kuriuos meškos su meškauskais šoka.
Tiesa, dažnai susipainiojęs ant Tėvynės grindinio griūnu,
bet Briuselyje tikrai nesigėdysiu lietuviškų klumpių,
brangiai pirktų iš Gariūnų kariūnų, nes dabar svarbiausia
graikams įbrukti Žagrakalytės dovanotą žagrės rankeną,
kad už vargo eurus dukroms lauktuvių gaučiau naminį grifoną,
o žmonai Elenai (iš Trojos) – Sigutės pasakoj užaugintą kalytę.
Tik kada pašviesės niūrus Europos fonas? Ir vardan ko?
Don‘t worry – be happy, but most importantly no war.