Atrodytų, esi mažytė.
Bet kas tuo gali patikėti?
Regiu ir pats,
kaip glaudžiasi gimtinė
prie Tavo lūpų,
                     prie krūtinės,
kaip upės atplaukia,
                     kalnai užauga...
Mažoj širdelėje – daininga paukštė.
Ir sužinau – didžiausia
                                 (ir gražiausia)            
Pasaulyje šalis – Žemaitija.
Ir aš iš Tavo žodžių augu –
kasdien didesnis ir didesnis.
Ir jau, atrodo, reikia šaukti:
– O debesie, pakilk aukščiau,
man nuo galvos kepurės
nenumeski.