... tas Žemės atodūsis,
kai rūkas nuo kalnelio
į slėnį atšliaužia...
Ir darosi ant širdies
lengvas lengvumas,
įsiplieskiant pavasario laužui...

Žalios liepsnos,
žali vėjo gūsiai,
lauždama žalią užtvanką
grumiasi.
Niekada tu, širdie,
sklidinesnė gerumo žmogui,
medžiui, paukščiui
nebūsi...