Vanduo išeina, smulkios lašo brybės,
Tirpi naktis, dabar kaip niekad tikra,
Kaip niekad chrizantemos išsilydę
Ant matinio neamžinybės stiklo,

Ant neišbūto laiko, žingsnio trikdžių,
Kurie kartojasi kas begalybę vėjo,
Šią tirpią valandą beeidamas užmigtum,
Sapnuotum negyvenimą, alėjom

Naktis kvatotų, būtų laikas miręs,
Ir matiniam stikle gėles nuskintų
Pavargę duobkasiai, dar vienas yris,
Viena ranka nusvyra ir prašvinta,

Ir pateka rytai ant tavo veido,
Raudonu rašalu brauki šešėlį stiklo
Nuo savo rankų. Šitaip mes ir žaidžiam
Gyvenimą, kuriam ne viskas tikra.