Vanduo išeina, smulkios lašo brybės,
Tirpi naktis, dabar kaip niekad tikra,
Kaip niekad chrizantemos išsilydę
Ant matinio neamžinybės stiklo,
Ant neišbūto laiko, žingsnio trikdžių,
Kurie kartojasi kas begalybę vėjo,
Šią tirpią valandą beeidamas užmigtum,
Sapnuotum negyvenimą, alėjom
Naktis kvatotų, būtų laikas miręs,
Ir matiniam stikle gėles nuskintų
Pavargę duobkasiai, dar vienas yris,
Viena ranka nusvyra ir prašvinta,
Ir pateka rytai ant tavo veido,
Raudonu rašalu brauki šešėlį stiklo
Nuo savo rankų. Šitaip mes ir žaidžiam
Gyvenimą, kuriam ne viskas tikra.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Žalvarnė
Sukurta: 2015-06-13 11:55:51
Į pačią širdį...
Vartotojas (-a): Paveisninkas
Sukurta: 2015-03-15 21:19:18
Geras, žodžiai talpūs ir reikšmingi. O paskutinė eilutė tokia tikra, kad atrodo taip ir žiebia per sąmonę...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-03-11 20:03:49
Kitokio (tik gero) iš Juozapavos ir nesitikiu. Šįsyk truputi struktūra kitokia, strofos trumpesnės.
Vartotojas (-a): Viltenė
Sukurta: 2015-03-11 12:53:17
Tai jau taip, belieka nusilenkti. Geras, geras kūrinys. :) Sėkmės.
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2015-03-11 12:46:40
Nekomentuosiu, lenkiuosi prieš Jūsų talentą.♥
Vartotojas (-a): Kriauna
Sukurta: 2015-03-11 12:28:29
Jūsų mintys gilios, eilės nepakartojamos. Visada laukiu jūsų kūrybos.