lietaus kuždėjimą žolėj užgaut
lyg žodžiai skiemenuotų
skaudžiai skaudžiai
kol pienių snaigės pro akis dangaus
save išbarsto
ir pakyla paukščiais
spalvoto ryto linksmas aidesys
tik spragtelt pirštais
ir diena nušvinta
taip nesunku nuspėt kas man esi
kai  šalčio pumpurais
šalnoja pirštai
atodūsių pynė ir taip trapu
akių pasėliuose kregždučių šokis
lietaus karoliai
nuteka stiklu
nupiešę tavo atvaizdą
liūdnoką
žuvėdros klyksmas  sielos židiny
nuobodžiai  sprendžia
išlikimo lygtį
vis krečia kūną
priešpilnio drugys
kai paskutinis kąsnis nenurytas