–––
Tylon – tyla...
ir vis pritrūksta laiko
įsiklausyt,
kaip plyšta vėjo stygos...
Dabar tik klaust ir klausti –
kas palaiko,
kai nėr lietaus,
vis nėr
tavęs pristigus?
Kai sėdi Dievas,
nugarą atsukęs,
ir žiūri, žiūri vis į vieną tašką.
Jaučiu – į vidų kaupias...
Taria – sukis.
Pakėlęs grumstą –
vandenį ištaško.
Už taikinį ant balto balto lapo,
save už tašką, akmenį pasiūlau...
––––––––––––––––––––––––––––
Lietus ant veido tavo veidą tapo –
lašais, lašais, lašais ir kraujo siūlais...