Ramus čiurlenimas upelio,
Lyg tavo žodžiai... Kažkada
Čia buvo mudviejų stotelė.
Dabar ji be tavęs – tuščia.
Ir suolas – apkramtytas laiko,
Bet argi tai kam nors svarbu?
Jau atskirai dienas mes raikom,
Tad pastovėsiu už abu...
Ne pasimatymas. Nelauksiu,
Bet būnant šičia – tu arčiau.
...................................................
Per plaukus man tik vėjas braukė,
O aš tavas rankas jaučiau...