Perkūnas botagu žegnoja žemę,
Dar nesigirdi dundesio garsų.
Jau nebegieda paukščiai, ir tylu tylu,
O šimtametės liepos dangų remia.
 
Tokia ramybė tik prieš audrą būna.
Prieš tai, kai vėtra supina šakas,
Kai laužo, talžo ištiestas rankas,
O ašarų upeliai graužia kūną.