meduotoj pievoj noriu pasiklyst
išglosčius paribį lengviau nebūna
užspaudžia gerklę piktas dusulys
ir bado adatėlėm gležną kūną
ore pulsuoja sakalo širdis
o plunksnose kvatoja vėjo pūgos
kad būtų galima save nuryt
kai ilgos naktys į tave suklumpa
kai purtosi iš nerimo drugys
sparnais nubrėžęs gilų dulkių ratą
tik pirštais mėnesieną išdraikyt
kai nykios mintys naktimis nukrato
ir saulė mano tarsi dykuma
iš šipulių sulipdo dieną šaltą
lyg priepuolis lyg koma svetima
į vidų kala tavo mano kaltę