Pavasario šviesa sušvito sieloj
Kol kovo sniegas supas ant šakų.
Mieguistą dangų glosto taikios dienos,
O man ir tau beprotiškai jauku.
Gyvenam, skęstam vienas kito žvilgsny,
Pakurstom ugnį dieviškos aistros.
Jau tuoj šaltiniai žemę meiliai girdys
Ir meilė gamtoje atsikartos.
Vėl vieversys parskris ir žadins grūdą
Į dangų stiebtis daigeliu žaliu.
O pumpurai saulėkaitoj prabudę -
Vaivorykštė pavasario gėlių.
Ir mes abu vaivorykštėj paskęsim,
Ir gersim paukščių pieną iš dangaus.
Juk meilė amžina. Ji amžiais tęsias.
Vėl siela su pavasariu draugaus