Tu vieniša, tu pienė rudeninė,
Į dangų stiebias du gležni žiedai.
Išaugusi gėlyno akmenyne
Papuoši žalią spalį geltonai.
Aplinkui driekias vasaros griuvėsiai,
Nudžiūvę žolės, stagarai pikti.
Tik tu viena kaip žiburys stovėsi,
Sušils šalia ir akmenys pilki.
Ir aš atrodau kartais kaip ta pienė
Keistai geltona spalio vidury.
Jei pasijusi liūdintis ir vienas,
Ateik ir pasėdėk su manimi.