Vis ieškau savęs tarp nerimstančio sniego kritimo,
Tarp balzgano ryto ir vakaro mingančio žvilgsnio.
Vis ieškau savęs ten, kur pradžią šaltinis pažino,
Tenai, kur neramiosios mintys priklaupę nurimsta.
 
Vis ieškau savęs tavyje – tu mane atpažįsti,
Ir žodis, ir žvilgsnis, ir juokas vienybę papildo.
Ir virpa erdvėj nenusakoma dvasios bendrystė –
Tai dangūs per mus Žemėn nutiesia savąjį tiltą