XXIV 

Kaip dar ilgai reikės kliedėti, 
kalbėti sau, savim, kalbėti taip, 
kuomet ir pats nesupranti, 
tačiau, atrodo, būtent taip nokinasi Mintis; 
vėl atsiranda aplinkybė, kai suvoki 
ją įsiraizgiusią ir tapusią 
tavos būties dalim, 

kai tu su ja  – Visur, 
kaip patarlė, klajojanti po žmones, 
po jų tautas, kalbas, 
po jų gyvenimų tikrovę... 

Išties nesidrovėdamas sakau: 
labai norėjau sužinoti, 
kokiais parametrais į Visagalį panašus. 
Dabar nuščiuvęs vaikščioju po Žodį 
ir vėlgi – ko tik čia nesurandu? 
Net supratimą, kad ESU VISUR. 
Išnyko abejonė, ar taip būti gali? 
Ir Visagalis šypsosi 
į Bibliją, parodydamas žodžiais: 
Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo paveikslą. 

Paveikslas –- pagal Dvasią, jos galias. 
Atrodo, kaip galėjęs šito nesuvokti? 
Taip paprasta, taip aišku, 
kad... 

Dėkoju tau, Slaunus Žolynai, o Rugy, 
ir suprantu, kaip tau nelengva mano kūną panešioti, 
parūpinti vandens, 
paduoti duonos gurulį, 
krūtinei – oro gurkšnį. 

Sugrįžęs apkabinsiu dangumi, 
tada, manau,  ir sužinosiu, 
ar Dvasiai didelė auka 
įeit į kūną ir pabūti žmogumi? 

Tik nemanyk, Slaunus Žolynai, o Rugy, 
kad šitaip greitai užmiršau 
savo paties turėtą kūno dalią. 

Tačiau man ji – 
nuo lopšio jo, nuo vystyklų 
Iki jo mirštančio, iki senatvės, 
kuomet, Slaunus Žolynai, o Rugy 
ir šuo taip kariamas pripranta... 
Negi galėjau pasirūpinti žinia, 
kokias parametrais į Visagalį panašus? 

Sakau,  sugrįžęs apkabinsiu dangumi.