Ir  didmiesčiuose  yra  sava  maža  gatvelė,
Sava  kertė,  savas  kiemas,  savas  langas.
Manoji  glaudžiasi  prie  juostos  Vilkmergėlės  —
Sieloje  liepsnojantis  tikrumo  kvantas.
 
Toks  tikras  ir  tvarus,  būties   žaismė  įstrigus   —
Dienų  slinktis  tarytumei  aplenkus  būtų.
Apsižvalgau,  prarastis  be gailesčio  skausminga
Iškirto  liepas  ir  rankas  dosnias  lyg  kliūtį.
 
Viena  palikus  sužeista,  randuos,  palinkus:
Jas  kaip  ir  širdis  žmonės  ir  laikas  genėjo.
Tad  kur  tos  liepos,  mano  ir  tėčio  sodintos?
Žinau,  tėvas  į  šilą  dūlėti  išėjęs...
 
Žydelka  virta  višta  ir  duona  vaišino,
Už  brolių  nuodėmes  skaudžiai  išbarus.
Nesuvokiau,  kas   kaltė  ir  atleidimas,
Naiviai  galvojau:  kaltes  nurašo  karas.
 
Žiūrėk  man  į  akis  ir  pajusi  kaip  skauda,
Kiek  sielvarto  mums  lemtis  į  sielas  pripylė,
Pivonijos  šilas   nurimo,  dangus  jūsų  nebaudžia,
Kruvinas  mirksnis  skaudžiai  skęsta   į  tylą.
 
Ne  prospektas,  ar  stritas,  aveniu,  ar  brodvėjus.
Siauras,  akmeniu  grįstas  į  niekur  takelis.
Vaikystėj  laumės  upely  žlugtą  velėjo,
O  velnias  su  paišinu  kalviu  jėga  galynėjos.
 
Jau  ne  tavo  š i  kertė,  šis  kiemas  ar  kampas,
O  geliantį  bruką  juoda  derva  išdabino.
Stypsok  sau  svetimas,  nepravers  nieks  lango.
Prie liepos žaizdų glaudžiu virpantį delną.
 
Ant kalno klevus laikmečio mados nugraužė,
Vienmečiai tarsi smilgos vėjyje blaškosi.
Kas surinks ant žemės rudens byrantį auksą?
Kas be manęs skanaus jų kraują pavasarį?..