Pabučiuoja šiltas pietų vėjas
Dangų, žemę ir upes,
Kaip ir tąsyk, kai buvai atėjęs, 
Nešdamas svajas rupias.
Apie meilę net dainavo rytas,
Dar ir vandenys melsvi.
Buvo grožis neišpasakytas – 
Su tavim norėjau brist toli.

Ir šalia prie medžio prisiglaudus
Mėnesiena skendėjo auksinė.
Mes nuogi, o ji jausmuose maudos
Lyg didžiam nesenkančiam šaltiny.
Ji linksmai mums šoko ir dainavo,
Ir širdis į ją įsižiūrėjo.
Lūžo medžiai – šalo lūpos tavo,
Aižėjo daina nuo liūdno vėjo.

Bėgo meilė klykdama per dangų – 
Griaudėjo perkūnas tąsyk.
Tu dingai palikęs jausmą sprangų,
Sviesdamas dienas pilkąsias.

Pabučiuoja šiltas pietų vėjas
Dangų, žemę ir mane – buvai atėjęs?