Šitą istoriją sužinojau
kantriai išklausęs seną kiną,
kai kartu važiavome į Pekiną.
 
Į kitą Amūro krantą
mes perplukdėme
senąjį partijos transparantą
su tėviškai besišypsančiu Mao Dzedūnu.
Kad jį perkūnai,
juk mes už jo kaip už mūro,
nes laikėmės lyg blusos ant jo sprando,
kai pūtė raudonasis Rytų vėjas.
Nors jis daug plepėjo,
nors jis buvo idiotas,
bet turėjo didingų idėjų.
Jo laikais dažnai ašaromis lijo,
kurios tuoj kietėjo
ir virto į krakmolą,
kuris vėliau supelijo,
o mes per dienas mindėme
kultūrinės revoliucijos molį,
kasdien melancholiškai
ir nuolankiai stūmėmės į priekį,
vis žvelgėme į miglotą tolį,
laukdami ateinančio Konfucijaus,
nes Mao pasakė: dirbk ir tikėki.
 
Bet prie ko čia vairininkas Mao
ir senasis partijos transparantas?
Ne prie ko. Jei tikėsim Dersu Uzala,
jį sudraskė vienišas gamtos mutantas,
baltasis Ūsurijos tigras,
kurį piktieji imperialistai užsiundė,
o Mao, kaip ir visi mirtingieji,
lovoje pasitiko gyvenimo galą.
Sit transit gloria mundi.