IX 
Kažin, ar įtariau kada – 
laimingai, atvirai, neapsigaunant – 
kokia dosni dievybė – delnas? 

Net  ir dabar, deja, 
rašydamas nepagiriu didžia raide, 
nes suprantu, kad jo lig šiolei neišmokęs. 
Apvaikštau akimis,  
kaip luošas neregys, 
sugavęs lazdą, spraudžiu ją  į saują 
ir, regis, nežinau, 
iš kur Onos bažnyčia Vilniuje? 
Ir Katedra – iš kur? 
Iš kur varpinės ir varpai, 
valdovų rūmai, gediminų pilys? 
Iš kur ateina  poreikis 
pabūt  M. K Čiurlionio muzika 
ar griaustiniu padangėse trankytis? 

Lazda užspraudžia bankų auksą saujoje. 
Bet ir be jos, jei luošas neregys, 
kad ir bibliotekas, muziejus  
ir  bendrai – istoriją apvaikščiojęs, 
paklausiu vėl: iš kur gi tai? 
ir Vilnius, žinoma, iš kur? 

O iš tiesų, ne paslaptis, 
kad  visa tai geriau žinota, 
negu po poteriais žodelis –amen. 
Visa civilizacija ant delno išnešiota, 
kone visi dievai nuo jo į dangų sukelti, 
palikus popiežių ir Vatikaną. 

Nebežinau, kaip man pavyks apvaikščiot delną. 
bet rangos, šliauždami keliai, 
ir upės tvinsta. 
Aš neprašau dalios, 
kuri, kaip tikima, danguos geresnė. 
Ten delnas, regisi, nebūtų reikalingas. 
Aš dar žadu  šventovėse žmogaus pabūti, 
altoriuose išskobti daugiagalvį dievą, 
Delno karalių.