Toks baltas, kaip beržo kamienas
Senojoj medinėj šventovėj.
Kai niekas nemato, jis stovi
Ir meldžiasi ten pats sau vienas.
 
Jis tyliai nueina klausyklon,
Be garso iš jos iššiurena.
Bažnyčia sena, ir jis senas,
Bet juk tik dėl jos jis gyveno.
 
Didingam be žvakių altoriuj
Sunėręs rankas ant krūtinės
Aukoja mišias paskutines,
Kol sutemos gaubia šventorių.