Kaip palengvėja, kai galvoj anei vienos minties,
Nei išlikimo rūpesčio, nei noro, kad kas nors atleistų,
Tarytum rytas vėl nuo balto lapo prasidės,
Bus plačios paraštės ir be skubros nupiešiu raštą keistą,
Ir nieks neklaus, kodėl?.. kodėl?.. kodėl?..
Ir nešis lūkesčius visi kažkur toli pro šalį,
Kol horizonto paslaptys ims vakarėjant mėlt
It koks paklydėlis bešaknis ir bevalis.
Stabdysiu? Ne. Apklostysiu sapnais,
Voratinklių šilkais ir sidabrinėm dulkėm.
O jis nepyks, nebars, nerėks, nekeiks,
Tik pakuždės: Pavargom, einam gulti...