Sugėrė kvapą rudeninį mėtos,
Šermukšnių ašaros sukruvino pečius.
Atrodo, visos temos mūsų iškalbėtos,
Tik skliauto dagčiai
Uždega medžius.
Kai negirdi
Ar kai klausyt pabosta,
Glamonė balso —
Rodos, taip trapu...
Keistai žiūriu į trumpą smilgų šokį
Ir dulkių lietų
Tau ant atlapų.
Ir švintant rankos
Taip lėtai pakyla,
Lyg gulbės glamonėtųsi kaklais.
Einu basa,
Einu viena į tylą,
Lyg properšoj ieškodama aklai
Atšalusių akių ir lūpų karščio.
Paimk iš manęs viską,
Kas brangu...
Kol gyvas jausmas dygsniais kūną varsto,
Kol kaista kraujas,
Kol tavim degu.