iš minčių katakombų išėjęs
vožęs protui atgniaužtu kumščiu
šio pasaulio dalis ne teisėjas
po sniegu tiksint žolę jaučiu

vis dalinamės žemę kvadratais
siena užtvara durys tvora
tarp betono ir gatvių su ratais
mažos properšos dangui yra
tilpti debesiui paukščiui ir snaigei
aitvarams ir žvaigždynų kerams

kaip tuščiai ir beviltiškai staigiai
pasenau neužilgo sutems
ir be atsako liksiu su vėju
nesuvarstytais batais nakty
nieko keisto juk niekad nespėju
ir lieku atgailaut netekty