Prinoko sutemos – gegutė tupi,
Brendu pakrante žvaigždes rinkdama.
Eini šalia – sakai – nuseko upė,
Danguj delčia mums šypsos lyg dama.
 
Bet negirdžiu tavo širdies plakimo
Ir Paukščių Tako, kupino gaisų.
Suartins mudu vandenų dvelkimas,
Net spragė lapuos šaukdama – šviesu.
 
Staiga suskubo tavo žingsniai – kur tu? –
Iš sutemų gegutę tu vijai.
Kaip aidas tolai su pilku apsiaustu –
Pakrantėj liko upė ir ledai.