Aš nešuosi tave tarsi upė atspindimą krantą,
Kiek bekistų vaizdai, jų esmė pasilieka viena.
Praradimų jokių, kai be žodžių viens kitą suprantam.
Kiek gelmės, kiek erdvės dar nuo vakar jau esam žiną.

To vienybei pakanka, ir žaismui, ir laimei, ir vyliui.
Aš nešuosi tave be putotų drumstų nešmenų.
Kam berėkti kitiems, jog patvinus, pašėlus, nes myliu?
Nenuslūgstu nei kiek, nes tavais vaizdiniais gyvenu.

Paskandinsiu? O ne. Apkabinsiu, branginsiu ir nešiu
Vis tolyn ir tolyn, kol pasieksime jūras, marias,
Iš visų vaizdinių kol beliks tas vienintelis lašas,
Apie jausmo gelmes jų nejautusiems leidžiantis spręst.