Aploja tamsą naktyje šuva
Šiek tiek pakaukdamas — lyg nuoskaudą išverktų.
Vėjuota šlapdriba. Jį nesunku suprast,
Vargšelis prašosi namo į šiltą kertę.

O kas budės? Per naktį kas sargaus?
Baugiems šešėliams tinka naktys ilgos.
Tokie laikai, kai baidomės žmogaus,
Nors pasišildyti ne vienas dar pritilptų.

Dabar klajūnų darosi daugiau,
Nei pakelėj svetingų jiems pastogių
Ir pasigirsta, kad jie gabūs skriaust —
Kažkur apgavo, žudė, nukankino, vogė...

Jie teršė versmę gailesčio naivaus,
Brolybės dvasią savo rankom smaugė.
Budėk, šunie, ir aš bijau žmogaus, 
Kurį užuodęs pradedi tu kaukti.

Kai stirnos ganosi, žinau, jog tu tyli,
O dvasios mirusių kam pikto palinkėtų?
Kentėki, kiemsargi, aušra kol kas toli.
Kas lieka? Nuoskaudą į juodą naktį lieti...

Nešlovę plintančią bešaknių padermės
Tau atpažinti tenka sningant, lietui merkiant.
Ir už save, ir už mane budėt,
Kad grįžt galėtume į užgyventą kertę.