Kai rasiu tam laiko, 
Būtinai pasakysiu kaip myliu,
Kai nekišiu minčių
Į nuolat beadomas kojines,
Kada uždaros durys
Bus tiltas per mudviejų tylą,
Kai spalvotų sapnų
Nebeterš juodas nuovargio opijus.

Kai glėby lyg negimusio kūdikio
Supt nesiimsiu aš ilgesio,
Kai švelnumas išlytas
Ir būsim abu juo įmirkę,
Kada skruostų raudoniu
Tau atmintį priešaušry gildysiu,
Kai bendrystės vardan
Anei vienas nedrįsim numirti.

Dievaži, kada nors
Tau švenčiausius jausmus išpažinsiu,
Bet atleisk, ne dabar —
Kai kišu minutes į beadomas kojines.
Tarsi žemė sušalus į karstą
Nueinančio žingsniai
Ir tik durų burna
Nežinia, ką išrėkti dar žiojasi.

Ar balti marškiniai? Ar pavalgei?..
Tarytum tai rūpestis.
Tu seniausiai žinai,
Jog tarnystę gali nusipirkti.
Ką sakyt apie mudu,
kai sagos įsiūtos, bet siūlės suirusios?
Kai švelnumas išlytas,
O mudu nei kiek neįmirkę?