Žiema beveidė vakarą apkandžios,
Po debesų tvarsčiu skaudės raudonis,
Nesutverti nei vasarai, nei šventei
Tik du žiemot išmokę žmonės.

Tik du langai be stiklo, tiktai ledas,
Delne užšąla upių vagos blyškios,
Neamžinai turbūt, kol nesuradom,
Kol  vakaras, ir pildos pranašystės.

Ne apie mus, juk sningant ištuštėjam,
Tyla kaip veidrodis kartojasi ir auga
Po širdimi, ten šiaurėn gena vėjas
Įskilusius žodžius, nepasitraukiam,

Atstumų proskynom meluojam toliams,
Išsiskaičiuot pamirštame, juk sninga.
Tik du žiemot išmokę žmonės,
Tokie neatpažįstami... Laimingi?..