Nenorėjęs sušalti,
šildžiau žiemą
prie snaigės, ugnelę sukūręs.
 
Nedidukė.
Ir širdis juk taip pat
n e d i d u k ė.
 
Ir atėjo lietus.
Padavė irklą į ranką.
Pats prisėdęs,
apkabino žariją.
 
Šilta, sako,
šilta ir gera.
O ten, danguose,
nors ir Dievas arčiau,
visos žvaigždės subirę,
o regi, kaip... su su sušalęs.  
 
– Ką man veikti su irklu, lietau?
 
– Okeanų dar bus.
Laukti, kol valtis atplauks
ir prie snaigės ugnelę kūrenti,
nes ir jie kaip dievai
į Arktiką, į Antarktiką geba įšalti,
į kalnus įšliaužti ledynais aukštais...