Po pilkšvu akmeniu daigeliui blyškiai
Žvaigždė kaip ašara atklys.
Naktis tamsi, o žemėj pyška
Tas begalinis spindesys.
Pabodus debesims dunksoti,
Žolė liūdės nevykusios dalios.
Dangaus platybėse nebyliai
Girdėti raudesys sodrus.
Ir užsimerkia net aukštai mėnulis –
Naktis žvaigždėta, bet blausi.
Žolytė į aukštybes žiūri,
Nuvys — ir miršta liūdesy.
 
Pasaulis liejasi ir gaiviai kvepia
Trapiais esybės reginiais,
O žemėj skleisis taip, kaip vakar
Gyvybė norais nemariais.