O taip tykiai, o taip liūdnai
Upė saulę savim pagirdė,
Melsvi gėrė rasas lubinai
Ir girgždėjo prie gryčių svirtys.
 
Tartum lauktų tvankios nakties –
Ar vanduo tąvakar pabrango?
Taip norėjos tau ranką ištiest –
Tokią šiltą vidudienio ranką.
 
Juk tada mums buvo trošku –
Ne vandens reikėjo, o lūpų.
Ridinėjos saulė miškų,
Vėjas mišką po saule supo.
 
Supos ir melsvi lubinai –
Tie, kurie dabar geria rasą...
Netekėjo upė liūdnai –
Glostė krantą, kad neprarastų...
 
Glostei tu mane, ir abu
Viens nuo kito tąsyk ištirpom...
Ir tikėjom – amžiais taip bus –
Troškulys suriš tvirta kilpa.
 
Bet šešėliai tįso... Liūdnai
Sugirgždėjo prie gryčių svirtys...
..............................................
 
Ir supratome – amžinai
Tiktai upė savim saulę girdys...