2. 
 
Girdžiu, skanduoja:
negailėk savęs, nevykėli.
Mes buvom tie,
kurie visi – už vieną,
ir štai per šitokį tikėjimą
susamstė mus tavo kalėjimas.
Užaugo akmenys.
Apaugo samana.
Įžėlė jievaru lazda.
Ar bent atsimeni kurį iš mūsų?
Ar pasapnuoji?
 
Atrodė, kad aukštoj žmogaus dalioj
kaip poteriuose kad,
kaip žodyje iš Dievo lūpų
taip skaudžiai klysti neįmanoma.
Tikėjome VISI  – už vieną,
parodydami į tave,
kol šit pastatėme Bastiliją
ir patys  tapome jos kaliniais.
 
Nulepo, neišliko VIENAS – už  visus,
nevykėlis net žodyje iš Dievo lūpų.
 
... Ir ūžia gaudžia įniršiu įsiutusi
sukilusi Bastilija,
sunkus kalėjimas manyje.