Kaip skrenda laikas, ak, kaip laikas skrenda,
Kokia prasmė sparnų jo plakime!
Jis gludina kiekvieną rastą randą
Ir laimina tikėjimą žeme.

Kaip žydi žemė, ak, kaip žemė žydi,
Nebodama karų, marų, tvanų!
Galbūt net žvaigždės tos drąsos pavydi,
Su ja per savo ilgesį einu.

Kaip myli širdys, ak, kaip širdys myli!
Kūrėjau, ar žinojai, kad taip bus?
Ir atvirai, ir geliančiai, ir tyliai —
Jau vien todėl pasaulis nuostabus!