Žiemos romansas
Šviečia žibintas mažučiam namelyje,
žvelgia mėnulis
langan.
Lauki manęs, mylimoji. Pusiaukelėj
taip neramu daros
man.
Senosios eglės, aplipusios snaigėmis –
letenos sunkios
žiemos.
Stiklo upelis bevardis, vingiuodamas
plaukia tyloj.
Išdainuos
vėjas paklydėlis savąjį ilgesį,
glaus mėnesiena
kalnuos.
Klykaus pelėda, tamsoj pasislėpusi,
tik nesiartink
prie jos...
Vilko nasrais atsivers ten, bedugnėje,
mano lemtis
nupiešta.
Lauk manęs grįžtančio, lauk nepalūžusi...
Spaudžianti šalčio
našta...