Lyg po širdies sparnu,
Tylos ramybėj aušta rytas —
Apdovanoja siekiais tolimais.
Ir želmenys apsiverčia lediniam guoly,
Žadėdami pabusti, laikas kai prikels.
O kuždesy tame viltis užgimsta,
Nebodama sustingusių jausmų.
Krebždena kažin kas po saule vėl atgimti...
Žiema ir šaltis traukiasi – aplinkui taip šviesu.