Tarmiškų tekstų rašyba nesutvarkyta, ir tai kasdien aktualu tarmiškai rašantiems. O ypač išryškėja problema per tarmiškos kūrybos konkursus. Įvairiomis progomis esu siūlęs paprastą rašybos sistemą kasdieninės praktikos reikalams. Ta sistema aiškiai užrašytais tekstais ir tarmes tiriantys mokslininkai patogiai naudotųsi. Dar kartą sutrauktai tą rašybą išdėstysiu. Čia variantas rytų aukštaičiams, bet principai tinka visoms lietuvių tarmėms.

         Lietuvių tarmiškos rašybos principai:
1. Rašant tarmiškai kiek tik įmanoma laikytis bendrinės rašybos.
Vartoti „nosiniuotas“ raides,   y,  ū .  Kur būtina – naudoti priegaidžių ženklus, kai reikia – kirčio vietą pabraukti, bet tik ten, kur skaitytojui būtų neaišku. Taip parašytas tekstas atrodo pažįstamas, įprastas – neatgraso. O tarmiški nukrypimai iškart matomi, atkreipia dėmesį.
2. Griežtai laikytis fonetinio principo. Įsiklausyti savo paties ir bendratarmių tarimo, ypač tarpinių garsų: kas vis tik arčiau – i ar e,  o – a, o – u... ar visai per vidurį? Teksto gale galima dar paaiškinti tarimą – taip dabar daro Raistinė, ir puikiai gaunasi.
3. Kai kur tenka panaudoti raides Ł, ł  kietumui žymėti,  l‘, n‘, r‘, t‘  – minkštumui. Žymėti kartais būtina: „priryt“ reiškia  „prirytų“, o „priryt‘ “ –  „priryti“. . Ą, ę, į, ų, ā, ē – ilgieji. Ilguosius garsus reikia žymėti raidėmis  ą,  ę,  į,  ų  ten, kur tai daroma bendrinėje  kalboje. Kitur – brūkšnelis viršuje.
Yra Worde ir daugiau naudingų ženklų.
 
         Rašybos problemų pavyzdys.
      Gerbiama Herbera įkėlė  gražią miniatiūrą: 
            
Širdis

Pakelas kryžius
galulaukia devulis
šią kraštą širdis
 
         Ale gerai pasigrāžėt‘ galia tiktai tų ar panašių tarmį mokuntys, kitiem ažrašymas neduoda grāžėtis:
„šią kraštą širdis“ – vns. kilm. nosiniuotas? Net mokantis stabtelės, o betarmis kelias sekundes sugaiš, kol supras, kaip čia galvojama, o „širdis“ – skaitys „širdìs“, nors reikia „šir̃‘dis“.
Nelygus šių eilučių ritmas tam skaitytojui nepadeda, tai prastai perskaitys „Pakelas galulaukia devulis“: kirčius dar gali pataikyti pagal bendrinę, o ilgumų – niekaip...
         Todėl siūlau šį gražų daiktelį užrašyti taip:
 
Pakelās kryžius
galulaukiā dēvulis
šiā kraštā šir̃‘dis
 
         Kirčius žymėjau kursyvu – pabraukti neleidžia, o boldas bjaurina grafinį vaizdą.
Tenka ilgiau padirbėti, negu bendrine rašant, tai neišvengiama. Užtat rezultatas puikus – ateinam jau visai netoli tarmės skambesio. Galima duoti skaityti abu užrašymus tarmės nemokančiam ir įsitikinti, kad „Žolei“ derėtų propaguoti siūlomas užrašymo būdas.
 
         Dar svarbus pastebėjimas. Galima rašyti dalinai tarmiškus eilėraščius – nesiekiant etnografinio tikslumo. Tai ne tarmiški, o  tarme stilizuoti eilėraščiai. Tokių, kartais tikrai gražių, yra parašęs Azaras – greta tarmiškų ten bendrinės kalbos žodžiai, bet viską nudažo tarmė. Tokiems stilizuotiems tekstams užrašyti galioja tie patys čia aprašyti principai.