Nepyk, bet žodžių neatsiimu.
Mes paukščiai du nutūpę į tą pačią salą
Prieš prieplaukos mūrinį pylimą,
Kur neseniai dar garlaiviai kursavo.
 
Dar neseniai čia šurmuliavo žmonės –
Greičiau, griečiau! – įlipt į laivą ragino...
Nyku ir tuščia – vienišumo skonis
Karčia druska pažeidžia akių ragenas?
 
Nereikią žvelgt į kranto rūpesčius,
Tu dieną užsimerk – bangų mūša ramina.
Dabar ruduo, ir vėjas drasko blunkantį
„Išvyksime rytoj...“ nuo vasaros skelbimą.
 
Nepyk, kad žodžiai tartum drėgnas žvyras
Po kojom grikši saloje, kur esame...
......................................................................................
 
Antai – virš prieplaukos dangus žvaigždėm sužiro!
Mes – paukščiai du – ir tas žvaigždes sulesime...