atrakintum spynas kuždesiais
sunktųs sniegenom žodžiai
skiemenim tvenktųs vandenys
semiantys užburtus miestus
tuos kuriais dar nevaikščiojom dviese
ir vėjo neuodėm
iš akligatvio siauro
tai kas
tilpčiau tavo rankovėj
ir kalbėtumeis lyg su savim
daug didesnis
už džiaugsmą
kada debesys spurda delne ir
kelių nedalija

kiek nedaug reikia dviem
jeigu dviese

jei lūpos atgniaužia
tavo kuždesio
alkstančią
žydinčio sniego
žariją