Išbarstytas metas tarsi snaigės krenta,
Lyg mozaiką kloja, lyg nubraukia tamsą.
Dienos išbarstytos tarsi lapai sklendžia,
Lyg gyventos šiandien, lyg gyventos vakar.
 
Stebuklingas rytas – baltos snaigės krenta,
Kaip ant balto lapo pėdos vėl praeina.
Įrašytas žvilgsnis – ledo gėlės žydi,
Laukta, ar sulaukta? – ištirpins jį vėlei.
 
Paukštis rašo raštą, laišką neskaitytą,
Medžių šakos verčia metų lapą kitą.
O gal dovanoja galimybę klystant
Apkabinti, tarti žodį lauktą, šiltą.
 
Permatomą gėlą, purią snaigių maldą
Apglėbia šešėlis, mylimą lyg glaudžia...
Slenkstis metų naujas, kelias vėl vingiuoja.
Nebarstykim laiko – kito nieks neduoda...