Pienių Tyloj pabūk su manimi,
Begarsėj vėtroj man ištieski ranką,
Nuprausęs širdį skardžių ugnimi –
Žvaigždynai ilgesio gėles tau renka –

Jos prakalbės dainoj su vėjo gūsiu,
O pienių pūkas dangumi nuplauks –
Ir aš kartu... Balčiausiu aidu būsiu –
Sudužusi Tyla vėl naujo žiedo lauks...

Vėl Žemė bus pavasariu laiminga –
Gelsvųjų pienių saulėse paklys...
Baltos Tylos lašais į širdį sninga
Toks lengvas sidabrinis ilgesys.