Gyvenimas atrodo nebetikras,
Kai veidrodžiuose šnara birios raidės,
Suduždamos į tavo veido stiklą,
Ir vis sunkiau atspindinčiam pareiti.

Vis netikriau, beskonis ledo burtas
Šią naktį po šaltom blakstienom klūpo,
Dangus švininį sniego guolį purto,
Suskyla sakiniai į tavo lūpas.

Nesumeluotų nuotolių trapumas
Ir skausmas toks, lyg paskutinį kartą
Žadėtum grįžti niekada nebuvęs,
Mane kaip nuodėmę per greit ištartum,

Pūgos artumą tyliai apkabintum,
Nejusdamas, kaip šiurkščiai sniegas trupa
Virš  laiko, vyzdžiuose neprijaukinto,
Žiemojančio ant tavo lūpų.