Šuva suloja ir nutyla.

Taip juoda, nors į žemę lįsk.

Kažkas pagriebęs smailią ylą

Išbado taškelius kelis

 

Pro kuriuos sunkias melsvos šviesos...

Na, ačiū, ačiū nors už tai,

Kad pamatau šešėlį liesą,

Ryškėja upė, jos krantai...

 

Staiga ir vėl šuva suloja.

Ir vėl nutyla... Man – baisu

Ir šiurpuliai nuo galo kojų

Atbėga ligi pat ausų.

 

Staiga vėjukas – pūst – ir žiebias

Danguj gausybė žiburių...

Atrodo, rinktumei į glėbį!

Tačiau žiūriu, žiūriu, žiūriu

 

Ir niekur nematau mėnulio.

Ei, plikas kriene, kurgi tu?!

........................................................

 

Vandens paviršiuj žvaigždės guli,

O senis vaikščioja krantu...