„Aš nemyliu tavęs“ – kiek reikėtų pulsuojančio laiko,
Kad atverčiau tiems žodžiams duris į vaškinius namus –
O jaukiam vakare mano mintis spalvotas išvaikę
Jie užglaistytų likusius dar atminties jutimus.
Ar įmanoma jais nors akimirksnį imt ir tikėti,
Jeigu skonį Kalėdų ant apsalusių lūpų jaučiu,
Jei šneku su tavim apie meilę skalaujantį lietų,
Apie ilgesio sniegą ant mūsų vienatvės stogų.
Gal ateik vienąkart nusinešti beribį laukimą
Ir tvirtai užrašyti ant sienos ledinius žodžius,
Kad nemyli manęs, prisigėręs atpiginto vyno,
Nebesimeldi tyliai už tai, kas svaigindavo mus.